Usman (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad girdėjo Pasiuntinį (ramybė ir Allaho palaima jam) sakant: „Kiekvienas musulmonas, kuris, kai reikia atlikti privalomą maldą, patobulina jos apsiprausimą (vudu), nuolankumą ir nusilenkimą, tai tampa atpirkimu už prieš tai buvusias nuodėmes, iki kol nepadarė didelės nuodėmės, ir tai galioja iki jo gyvenimo pabaigos.“

Abu Huraira (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) tarė: „Penkios (kasdienės) maldos, penktadienio malda iki kito penktadienio maldos, ir Ramadanas iki kito Ramadano - yra tarp jų padarytų nuodėmių išpirkimas, jei išvengiama didelių nuodėmių.“

Amru Ibn Šuaib perdavė nuo savo tėvo, kuris perduoda nuo savo tėvo, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė: „Įsakykite savo vaikams melstis, kai jiems sueis septyneri metai, o dešimties metų muškite už tai (už maldų neatlikimą) ir atskirkite juos (berniukus ir mergaites) lovose.“

Abu Huraira (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad girdėjo Pasiuntinį (ramybė ir Allaho palaima jam) sakant: „Visagalis Allahas tarė: Aš padalijau maldą tarp Savęs ir Savo tarno į dvi dalis, ir tarnas gaus tai, ko prašė. Kai tarnas sako: „{Visa šlovė ir dėkingumas Allahui, visų pasaulių Viešpačiui.}“, Visagalis sako: Mano tarnas Mane pagyrė. Ir kai jis sako: {Maloningiausiajam, Gailestingiausiajam.}, Visagalis sako: Mano tarnas išaukštino Mane. Ir kai jis sako: {Atpildo (Prisikėlimo) dienos Vieninteliam Valdytojui.}, Allahas sako: Mano tarnas pašlovino Mane - ir taip pat sako: Mano tarnas patikėjo savo reikalus Man. Kai tarnas sako: {Tave (Vienintelį) mes garbiname ir Tavęs (Vienintelio) mes prašome pagalbos.}, Visagalis sako: tai yra tarp Manęs ir Mano tarno, ir Mano tarnas gaus tai, ko prašė. Ir kai tarnas sako: {Vesk mus Tiesiu keliu. Keliu tų, kuriems Tu suteikei Savo Malonę, bet ne tų, kurie užsitraukė Tavo Pyktį, ir ne tų, kurie nuklydo.}, Allahas sako: tai Mano tarnui, ir Mano tarnas gaus tai, ko prašė.“

Buraida (tebūnie Allahas juo patenkintas) perdavė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) sakė: „Sandora (kuri atskiria) tarp mūsų ir jų (netikinčiųjų) yra malda; taigi, kas jos atsisako, iš tikrųjų tampa netikinčiu (kafir).“

Džabir (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad girdėjo Pasiuntinį (ramybė ir Allaho palaima jam) sakant: „Tai, kas yra tarp žmogaus ir politeizmo bei netikėjimo, yra maldos atsisakymas.“

Salim Ibn Abul-Džad pranešė, kad vienas vyras pasakė: „Kaip norėčiau, kad jau būčiau pasimeldęs ir gavęs paguodos.“ Atrodė, kad žmonės nepritarė vyro pareiškimui. Salim pasakė, kad girdėjo Pasiuntinį (ramybė ir Allaho palaima jam) sakant: „O Bilal, pakviesk maldai, paguosk mus ja.“

Abu Huraira (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė: Kai Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) ištardavo takbir maldos pradžioje, jis kurį laiką tylėdavo prieš pradėdamas recituoti. Aš pasakiau: „O Allaho Pasiuntiny, tebūnie mano tėvas ir motina tau paaukoti! Per savo tylą tarp takbir ir recitavimo, ką sakai?“ Jis pasakė: „Aš sakau: Allahumma baid baini va baina khatajaja kama ba-adta bainal-mašriki val-maghrib. Allahumma nakkini min khatajaja kama junakkath-thaubul-abjadu minad-danas. Allahummagh-silni min khatajaja bith-thaldži val-ma-i val-barad. (O Allahe, atitolink mane nuo mano nuodėmių, kaip Tu atitolinai rytus nuo vakarų. O Allahe, apvalyk mane nuo mano nuodėmių, kaip baltas drabužis yra nuvalytas nuo nešvarumų. O Allahe, nuplauk mano nuodėmes vandeniu, sniegu ir kruša.)“

Ibn Umar (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė: Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) pradėdamas maldą, sakydamas takbir (Allahu akbar) prieš ir po ruku (nusilenkimo) pakeldavo rankas ties pečiais ir sakydavo: „sami allahu liman hamidah, rabbana va lakal hamd“ (Allahas girdi, kas Jį šlovina, Viešpatie, šlovė Tau). Per sudžud (pasilenkimą) jis to nedarė.

Ubada Ibn As-Samit (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė: „To, kuris nepaskaitė Knygos atidarymo (Al-Faticha) sūros, malda yra negaliojanti.“

Pranešta nuo Abu Huraira (tebūnie Allahas juo patenkintas), kad: Jis sakydavo takbir kiekvienoje privalomoje ir savanoriškoje maldoje per Ramadaną ir kt. Jis sakydavo takbir kai pradeda maldą ir kai nusilenkdia. Tada jis sakydavo: „Samia allahu liman chamidah“. Tada sakydavo: „Rabbana ua lakal-chamd“ prieš nusilenkdamas. Tada - takbir nusilenkęs. Tada - takbir pakėlęs galvą nuo nusilenkimo, tada vėl takbir nusilenkęs bei pakėlęs galvą po nusilenkimo. Po to jis sakydavo takbir pakilęs iš sėdimos padėties abu kartus. Jis tai darydavo kiekviename rakate, kol baigs maldą. Tada išeidamas jis sakydavo: „Prisiekiu Tuo, kurio Rankoje mano siela, mano malda panašiausia tarp jūsų Allaho Pasiuntinio maldai. Tokia buvo jo malda kol jis paliko šį pasaulį.“

Ibn Abbas (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) pasakė: „Man buvo įsakyta nusilenkti ant septynių kaulų: ant kaktos (ir jis dar parodė į nosį), plaštakų, kelių ir pėdų galų, taip pat nerišti drabužių ir plaukų.“