- Viena iš priežasčių, kodėl meldžiantis pakeliame rankas, yra ta, kad tai yra maldos puošmena ir Visagalio šlovinimas.
- Buvo įrodyta, kad Pranašas pakėlė rankas dar vienoje pozicijoje, kaip pranešama nuo Abu Davūd ir kitų, su Abu Hamid As-Saidi formuluote, pakildamas iš pirmo tašahud, trijų ir keturių rakatų maldose.
- Iš Pranašo taip pat buvo autentiškai pranešta, kad jis pakeldavo rankas ties ausų lygiu, jų neliesdamas, kaip pranešama su Malik Ibn Al-Huairis formuluote dviejose Sahih knygose: „Ištardamas takbir, Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) pakeldavo rankas, kol jos pasiekdavo jo ausų lygį.“
- Tasmi (sami allahu liman hamidah) sujungimas su tahmid (rabbana va lakal hamd) yra išskirtinis imamui ir besimeldžiančiam vienam. Tačiau tas, kuris meldžiasi už imamo, turėtų pasakyti tik: „rabbana va lakal hamd“.
- Nuo Pranašo buvo autentiškai praneštos keturios formuluotės, susijusios su posakiu: „rabbana va lakal hamd“ po ruku, ir tai yra viena iš jų. Pageidautina laikytis šių formuluočių ir vartoti jas pakaitomis.