Pranašas paaiškina, kad tikintysis yra geras visais aspektais: tačiau tikintysis, kuris yra stiprus savo tikėjimu, ryžtu, nuosavybe ir kitais stiprybės aspektais, yra geresnis ir brangesnis Visagaliui Allahui nei silpnas tikintysis. Tada Pranašas patarė tikinčiajam panaudoti turimas priemones, kurios jam atneša naudos sprendžiant pasaulietinius ir pomirtinius reikalus, pasikliaujant Allahu ir ieškant Jo pagalbos. Tada Pranašas draudė nesugebėjimą, atsainumą ir vangumą darant tai, kas duoda naudos abiejose buveinėse. Jei tikintysis ryžtingai dirba ir naudojasi turimomis priemonėmis, ieškodamas Allaho pagalbos ir prašydamas Jo gėrio, tada jis turėtų nedaryti nieko kito, kaip tik patikėti visus savo reikalus Allahui, žinodamas, kad Jo pasirinkimas yra geriausias. Jei po to jį ištiks kokia nelaimė, jis neturėtų sakyti: „Jei būčiau daręs tą ir aną, būtų buvę taip ir anaip.“ „Iš tiesų, „jei“ atveria kelią veikti šėtonui“ prieštaraujant dieviškajam potvarkiui ir apgailestaujant dėl ​​to, kas jau praėjo. Vietoj to, reikia nuolankiai ir patenkintai pasakyti: „Allahas tai įsakė ir Jis daro, ką nori.“ Viskas vyksta pagal Allaho valią, nes Jis daro tai, ko nori, ir niekas negali atremti Jo išankstinio paskyrimo ar pakeisti Jo nutarimo.